Konkurso organizatorės: pradinių klasių mokytoja Sigita Poškevičienė,
Pamokos Minaičių partizanų bunkeryje-muziejuje
Rašo Jaunųjų žurnalistų būrelio mokiniai
Goda Tilvikaitė: „Vieną kovo trečiadienį mes (7b) vykome į Minaičių partizanų bunkerį - muziejų. Ši kelionė buvo susieta su temomis, kurias nagrinėjome per lietuvių kalbos ir literatūros pamokas. Kelionę mums suorganizavo auklėtoja (mokytoja Stefanija Čeidienė). Kadangi pamokose domėjomės žmonių gyvenimu pokario metais, skaitėme Lietuvos partizanų atsiminimus, kalbėjome apie sąlygas partizanų bunkeryje, mokytoja pasiūlė būtent tokią išvyką.“
Monika Svetickaitė: „Minaičiuose mus maloniai pasitiko ir leido apžiūrėti bunkerį-muziejų Marytė Trinkienė, bendruomenės pirmininkė. Marytė Trinkienė – labai nuoširdus ir gerai pasakojantis senas istorijas žmogus. Ji mums partizanų bunkerio istoriją aiškiai ir suprantamai perteikė. Aš tikėjausi, kad bunkeris bus didesnis, nei išvydau tikrovėje. Sužinojau, kad ten slėpėsi partizanai, labai nustebau išgirdusi, kad tokioje mažoje patalpoje vyrai dirbo net aštuoniese.“
Joris Švagždys: „Šis bunkeris buvo pradėtas statyti 1948-aisiais metais rudenį. Pamatėme deklaraciją, kuri buvo pasirašyta būtent toje vietoje, kur ir yra bunkeris. Taip pat pamatėme bidoną, kuriame buvo sudėti partizanų dokumentai ir kuris buvo užkastas. Pasak Marytės Trinkienės, bidoną jau nepriklausomos Lietuvos laikais atrado žmogus, kasantis pamatus. Partizanų gyvenimas bunkeryje buvo sunkus, nes turėdavo sutilpti didelis žmonių kiekis į labai mažą patalpą. Ir turėdavo žmonės būti tylūs, kad neišsiduotų ir neišduotų kitų. Taip pat bunkeryje partizanai turėdavo granatą. Žinodami, kad jų, patekusių į nelaisvę, laukia kankinimai ar net draugų išdavystė, partizanai buvo pasiruošę mirti.“
Deimantė Namajūnaitė: „Sužinojome apie sodybos šeimininkų Miknių 1948 m. rizikingą sutikimą, kad po jų klėtele partizanai įsirengtų bunkerį (naktimis buvo kasamas). Partizanų vadai persikėlė į Minaičių bunkerį, kuriame dirbo kartu daugiau nei dvi savaites ir parengė dokumentą, o 1949 m. vasario 16 d. buvo pasirašyta Deklaracija, kuri įteisino Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio veiklą. Pasirašė 8 partizanai.“
Nojus Martišius: „Ši išvyka buvo įdomi, nes neseniai skaitėme apie partizanus, aptarėme jų išgyvenimus ir nuotykius, taip pat žiūrėjome dokumentinius vaizdo įrašus apie pokario pasipriešinimo kovas, gyvenimą bunkeriuose. O tąkart mes stovėjom prieš vieną iš tų bunkerių, kuriuose kadaise slėpėsi, gyveno partizanai.“
Goda Šašytė: „Šis muziejus yra ypatingas, nes ten buvo paskelbta svarbi Lietuvai Deklaracija. Muziejuje buvau susidomėjusi eksponuojamais partizanų daiktais, klausydama pasakojimo, mąsčiau, ar dabar mums pavyktų gyventi ir dirbti viename kambaryje aštuoniese. Pamoka–išvyka buvo naudinga, nes turime žinoti, kaip anksčiau partizanai gyveno, kas kovotojus priglaudė. Turi būti svarbi Lietuvos istorija.“
Dovydas Špokas: „Pabuvęs tokioje pamokoje supratau, kad tie laikai buvo labai sunkūs Lietuvos žmonėms. Sunku buvo pasitikėti net artimu žmogumi. Partizanų gyvenimo sąlygos bunkeryje, uždaroje ir nedidelėje patalpoje, taip pat buvo sudėtingos. Kaip neišprotėti, kaip sutarti aštuoniems vyrams? Manau, juos palaikė viltis ir bendras tikslas.“